← Grižti į Straipsniai

Socialinės apsaugos reguliavimas Europos Sąjungoje

Europos Sąjungoje siekiant užtikrinti laisvą asmenų judėjimą yra koordinuojamos socialinės apsaugos sistemos. Taip siekiant pašalinti kliūtis asmenų mobilumui ES teritorijoje. ES reglamentų normos garantuoja, kad migruojantys asmenys bus apdrausti visur ir kad jiems nereikės mokėti dvigubų socialinio draudimo įmokų. Kadangi asmeniui gali būti taikomi tik vienos valstybės socialinio draudimo teisės aktai, t.y. asmuo socialiniu draudimu vienu metu gali būti draudžiamas tik vienoje valstybėje.

Yra išskiriami šie socialinės apsaugos sistemų koordinavimo principai:

  1. Įgytų teisių išsaugojimo principas (socialinių išmokų eksportas). Tai reiškia, kad įgijus teisę į tam tikrą išmoką pinigais vienoje valstybėje narėje, ji negali būti kaip nors sumažinama, pakeičiama, sustabdoma, nutraukiama ar anuliuojama vien dėl to, jog asmuo ar jo šeimos nariai persikėlė gyventi į kitą valstybę narę.

  2. Lygių galimybių principas. Šis principas reiškia, kad yra draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės. Asmenims gyvenantiems atitinkamoje valstybėje narėje priklauso tokios pačios teisės kaip ir tos valstybės piliečiams.

  3. Socialinio draudimo laikotarpių sumavimo principas. Koordinavimo reglamentas leidžia sumuoti darbo, socialinio draudimo bei gyvenimo laikotarpius atsižvelgiant į įvairių valstybių narių įstatymus.

  4. Vienu metu taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Kaip jau minėta, asmuo vienu metu gali būti draudžiamas tik vienoje valstybėje narėje, nepaisant to ar jis dirba dvejose ar keturiose valstybėse narėse.

Šios socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatos yra taikomos Europos Sąjungos valstybių narių arba Norvegijos, Islandijos, Lichtenšteino (remiantis Europos ekonominės erdvės susitarimu) ar Šveicarijos (remiantis ES ir Šveicarijos susitarimu) piliečiams, kurie yra arba buvo apdrausti pagal vienos iš šių šalių teisės aktus, asmenims be pilietybės ir pabėgėliams, gyvenantiems vienoje iš valstybių narių, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai, bei jų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims.

ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemos nėra suvienodintos, reglamentas nustato tik bendras koordinavimo taisykles, kurios parodo kaip elgtis konkrečių asmenų atžvilgiu, kai jie patenka į kelių valstybių narių socialinių apsaugos sistemų įvairovę ir reikia nustatyti, kurios valstybės narės teisės aktai dėl socialinio draudimo turi būti taikomi (nes kaip jau minėta, vienu metu gali būti tik vienas socialinis draudimas).

Bendra taisyklė – taikomi tos valstybės teisės aktai, kurioje asmuo dirba (lex loci laboris) nesvarbu, ar jis samdomas darbuotojas ar savarankiškai dirbantis asmuo, net jei asmuo gyvena kitoje valstybėje ar jų įmonės ar darbdaviai įsikūrę kitoje valstybėje narėje. Todėl, kai asmuo pvz., Lietuvos pilietis, dirba kitoje ES valstybėje, jam bus taikomi tos valstybės, kurioje dirba, socialinę apsaugą reguliuojantys teisės aktai. Pagal šiuos teisės aktus turės būti mokamos įmokos bei išmokos, o Lietuvoje jam negalės būti taikomi jokie valstybinio socialinio draudimo, privalomojo sveikatos draudimo ar kitų socialinės apsaugos įstatymų nustatyti mokesčiai ir atitinkamai nebus išmokamos Lietuvos įstatymuose numatytos išmokos. Tais atvejais, kai yra dirbama daugiau nei vienoje valstybėje narėje taikomos šios taisyklės:

  1. jeigu dirbama pagal darbo sutartį ar savarankiškai didelę laiko dalį ten, kur gyvenama, tai taikoma gyvenamosios vietos valstybės teisė;

  2. jeigu dirbama pagal darbo sutartį didelę laiko dalį ne ten, kur gyvenama, tai taikomi valstybės, kurioje yra jūsų darbdavio registruota buveinė ar verslo vieta, teisės aktai;

  3. jeigu dirbama savarankiškai didelę laiko dalį ne ten, kur gyvenama, taikomi valstybės, kurioje yra veiklos centras, teisės aktai;

  4. jei yra dirbama pagal darbo sutartį ir savarankiškai, tai taikomi tos valstybės, kur dirbama pagal darbo sutartį, teisės aktai;

  5. valstybės tarnautojams yra taikomi jų administracijos teisės aktai;
  6. jei apskritai nedirbama, tuomet taikomi tos valstybės, kurioje gyvenama, teisės aktai.

ES koordinavimo teisės aktai reguliuoja tik šias išmokas: ligos, motinystės (tėvystės), invalidumo, senatvės, maitintojo netekimo, nelaimingo atsitikimų darbe ir profesinių ligų, mirties atveju taip pat bedarbio išmokas ir priešpensines bei išmokas šeimai. Tuo tarpu socialinė ar medicininė parama bei karo aukų arba jo pasekmių išmokos nėra reguliuojamos ES.

Nemažai išvardintų išmokų turi dvi kategorijas, tai yra išmokos pinigais ir išmokos natūra. Išmokos pinigais yra mokamos vietoj gaunamų pajamų, o išmokos natūra apima sveikatos priežiūrą, medicininį gydymą, vaistus ir t.t. Išmokas pinigais moka ta valstybė, pagal kurios teisės aktus asmuo yra apdraustas, nepaisant to, ar asmuo gyvena šioje valstybėje ar ne. Išmokas natūra taip pat suteikia ta valstybė, kurioje asmuo apdraustas. Tačiau tais atvejais, kai asmuo gyvena kitoje valstybėje narėje, nei ta, kurioje yra apdraustas, tuomet asmuo gauna išmokas natūra toje valstybėje, kurioje gyvena, tartum jis būtų apdraustas pagal tos valstybės teisės aktus.

Senatvės pensijos

Senatvės pensijos yra visose valstybėse narėse, tačiau jos yra labai skirtingos, nustatomi skirtingi laikotarpiai, pensinis amžius bei išmokų dydžiai. Tačiau ES teisė nustato, jog kiekviena valstybė narė, kurioje asmuo yra draudžiamas privalo registruoti visus asmens draudimo laikotarpius, kol jis sulaukia nustatyto pensinio amžiaus. Todėl asmens sumokėtos įmokos nėra nei pervedamos į kitą šalį, nei išmokamos, pasibaigus draudimo laikotarpiui atitinkamoje valstybėje narėje. Kiekviena valstybė, kurioje asmuo buvo apdraustas bent metus, privalo mokėti senatvės pensiją, kai asmuo sulaukia jos teisės aktuose nustatyto pensinio amžiaus. Todėl, jei asmuo dirbo keliose valstybėse, tai ir pensiją gaus iš kelių valstybių. Kaip jau buvo minėta, ES teisėje taikomas draudimo laikotarpių sumavimo principas. Todėl į valstybėje reikalaujamo darbo stažo laikotarpį įskaičiuojami ir kitose valstybėse narėse įgyti draudimo laikotarpiai, o pensinė išmoka apskaičiuojama proporcinga toje valstybėje dirbtam laikui.

Invalidumo išmokos

Daugelyje valstybių narių invalidumo pensijos apskaičiuojamos panašiai kaip ir senatvės pensijos – invalidumo pensijos dydis priklauso nuo asmens draudimo laikotarpių trukmės: kuo draudimo laikotarpis prieš įgyjant teisę į invalidumo išmoką yra ilgesnis, tuo didesnė yra pensija. Pagal šią sistemą paprastai nebūtina būti iš tikrųjų apdraustam tuo metu, kai netenkama darbingumo ir tampama invalidu. Jeigu nustojama dirbti prieš kelerius metus iki tampant invalidu, vis tiek asmuo turi teisę į invalidumo pensiją, kuri bus apskaičiuojama remiantis ankstesniais draudimo laikotarpiais. Pagal kitą sistemą invalidumo pensijos dydis nepriklauso nuo draudimo laikotarpių trukmės. Tai reiškia, kad asmuo turi teisę į tokio pat dydžio pensiją neatsižvelgiant į tai, ar iki tol, kol tapo invalidu, buvo apdraustas dvejus, dešimt ar dvidešimt metų. Tačiau pagal šią sistemą teisė į pensiją priklauso nuo to, ar asmuo iš tikrųjų buvo apdraustas tuo metu, kai įgijo invalidumą. Jeigu asmuo nustojo dirbti netgi prieš pat tapdamas invalidu, teisės į invalidumo pensiją neturės. Tais atvejai, kai asmuo prieš tai dirbo keliose valstybėse narėse, yra galimi keli variantai:

  1. Jei asmuo buvo apdraustas tik valstybėse narėse, kuriose pensijos dydis priklauso nuo draudimo laikotarpių trukmės, tai iš kiekvienos iš šių valstybių asmuo gaus po atskirą pensiją. Kiekvienos pensijos dydis atitiks draudimo laikotarpius, įgytus atitinkamoje valstybėje.

  2. Jei asmuo buvo apdraustas tik valstybėse narėse, kuriose pensijos dydis nepriklauso nuo draudimo laikotarpių trukmės, tai asmuo gaus pensiją iš valstybės, kurioje buvo apdraustas tuo metu, kai tapo invalidu. Asmuo visada turės teisę į visą šios pensijos sumą, net jeigu buvo apdraustas šioje valstybėje narėje tik trumpą laiką. Tačiau, neturės teisės į kitų valstybių, kuriose anksčiau buvo apdraustas, pensijas.

  3. Jei iš pradžių asmuo buvo apdraustas valstybėje narėje, kurioje invalidumo pensijos dydis priklauso nuo draudimo laikotarpių trukmės, o vėliau – valstybėje, kurioje pensijos dydis nuo laikotarpių trukmės nepriklauso, tai toks asmuo gaus dvi pensijas: vieną iš pirmosios valstybės, kuri atitiks draudimo laikotarpius, įgytus pagal jos teisės aktus, ir kitą iš valstybės, kurioje buvo apdraustas, kai tapo invalidu.

  4. Jei iš pradžių asmuo buvo apdraustas valstybėje, kurioje pensijos dydis nepriklauso nuo draudimo laikotarpių trukmės, o vėliau – valstybėje, kurioje pensijos dydis priklauso nuo draudimo laikotarpių trukmės, tai asmuo gaus dvi atskiras pensijas, kurių kiekviena atitiks draudimo laikotarpių atitinkamose valstybėse trukmę.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų išmokos

Išmokos mokamos pagal valstybės, kurioje asmuo buvo apdrausta, kai įvyko nelaimingas atsitikimas darbe arba kai susirgo profesine liga, t.y. tais atvejais kai asmuo dirbo darbą, kuris galėjo sukelti profesinę ligą, dvejose ar daugiau valstybių, tai išmokos skiriamos tik pagal paskutinės iš tų valstybių teisės aktus. Tais atvejais kai pablogėja sveikata asmens, sergančio profesine liga, yra taikomos šios taisyklės:

  1. Jei asmuo nedirba tokio darbo, dėl kurio galėjo pablogėti sveikata, tai išmokas mokėjusi valstybė, padengia padidėjusias išmokų išlaidas.

  2. Jei asmuo kitoje valstybėje dirbo tokį darbą, dėl kurio galėjo pablogėti sveikata, tai pirmoji valstybė ir toliau moka tokias pat išmokas kaip ir mokėjo, o antroji valstybė, kurioje tas darbas dirbtas, moka išmoką, kuri lygi skirtumui tarp mokėtinos išmokos sveikatai pablogėjus ir išmokos iki sveikatos pablogėjimo.

Tais atvejais, kai išmokos dydis priklauso nuo asmens šeimos narių skaičiaus, turi būti atsižvelgta ir į šeimos narius gyvenančius kitoje valstybėje.

Išmokos šeimai

Visos ES šalys moka išmokas šeimai, tačiau jos taiko skirtingas išmokų mokėjimo schemas ir tarifus. Todėl labai svarbu žinoti, kurios valstybės teisės aktai bus taikomi.

Jeigu asmens šeimos nariai gyvena valstybėje, pagal kurios teisės aktus jis yra apdraustas kaip pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbantis asmuo, tai išmokas šeimai visada priklausys mokėti šiai valstybei.

Jeigu asmens šeimos nariai negyvena valstybėje, pagal kurios teisės aktus jis apdraustas, tuomet visų pirma taikomos šios taisyklės:

Jeigu asmuo turi teisę į išmokas šeimai pagal daugiau nei vienos valstybės teisės aktus, šeima gaus didžiausią išmokų sumą, numatytą vienos iš šių valstybių teisės aktuose. Kitaip tariant, į šeimą žiūrima taip, tarsi visi susiję asmenys gyventų ir būtų apdrausti valstybėje, kurios teisės aktai yra palankiausi.

Negalima gauti išmokų šeimai du kartus tuo pačiu laikotarpiu ir tam pačiam šeimos nariui. Todėl yra taikomos pirmenybės taisyklės, pagal kurias vienos valstybės išmokų mokėjimas sustabdomas ta dalimi, kuri sutampa su kitos valstybės, kuriai tenka pagrindinė kompetencija mokėti išmokas šeimai, išmokų suma.

Pirmenybės taisyklės yra tokios:

  1. Valstybė, kuri moka darbu pagal darbo sutartį ar savarankišku darbu pagrįstas išmokas, yra viršesnė nei valstybė, kuri moka išmokas, pagrįstas pensija ar gyvenamąja vieta.

  2. Tais atvejais, kai išmokos šeimai abiejose valstybėse pagrįstos darbu pagal darbo sutartį ar savarankišku darbu, pirmenybę turi valstybė, kurioje gyvena vaikai, jeigu toje valstybėje dirba vienas iš tėvų, priešingu atveju atsakomybė tenka valstybei, kurioje mokama didžiausia suma.

  3. Tuo atveju, jeigu išmokos šeimai abiejose valstybėse pagrįstos pensijos gavimu, pirmenybę turi valstybė, kurioje gyvena vaikai, jeigu ši valstybė taip pat moka ir pensiją. Priešingu atveju atsakomybė tenka valstybei, kurioje susijęs asmuo buvo draudžiamas arba gyveno ilgiausiai.

  4. Tais atvejais, kai išmokos šeimai pagrįstos gyvenamąja vieta, pirmenybę turi valstybė, kurioje gyvena vaikai.

Bedarbiai, gaunantys bedarbio išmokas pagal kurios nors valstybės narės teisės aktus, turi teisę į išmokas šeimai pagal tos valstybės teisės aktus ir savo šeimos nariams, kurie gyvena kitoje valstybėje narėje.

Kadangi šios koordinavimo nuostatos yra reglamentuose, jos yra tiesiogiai taikomos ir turi įstatymo galią visose valstybėse narėse. Šios nuostatos yra privalomos visiems – tiek fiziniams asmenims, tiek socialinės apsaugos įstaigoms, teismams ir visoms kitoms valstybės valdžios institucijoms.

Publikuojami straipsniai yra tik advokatų kontoros nuomonė, dėl individualios situacijos įvertinimo reikia išanalizuotis visas įvykio aplinkybes ir tuo tikslu būtina kreiptis teisinės konsultacijos.

Kopijuojant ar publikuojant pateiktus straipsnius, privaloma nurodyti jų šaltinį.

← Grižti į Straipsniai